Viešųjų ryšių agentūros Acta Publica tinklaraštis

Ekonomistas N. Gregory Mankiw rašo apie labai įdomią galimybę “išplaukti” iš krizės - neigiamas palūkanų normas.

Kodėl tai galėtų būti veiksminga? Centrinis bankas reguliuoja palūkanų normą, tai yra nustato pinigų kainą. Kuo mažesnė palūkanų norma, tuo pigiau kiti bankai gali skolintis iš centrinio banko, tuo labiau pinga paskolos paprastiems vartotojams. Paprastai norint pagyvinti ekonomiką (kitaip tariant - padidinti paklausą), mažinama palūkanų norma. Iš tiesų kai paskolos buvo pigios, galėjome stebėti paklausos augimą ir mūsų šalyje. Tiesa, ne vien dėl palūkanų normos dydžio, bet ir dėl kitų priežasčių. Taigi atrodo, kad norint išbristi iš krizės tereikia atitinkamai sumažinti palūkanų normą. Ją galite pamatyti žemiau esančiame grafike, jo autorius - Mr. Script. Mėlyna - litai, raudona - eurai.

Bet grįžkime prie neigiamos palūkanų normos. Autorius publikaciją pradeda palyginimu: įsivaizduokite, Jūs iš banko pasiskolinate 100 dolerių, o po metų gražinate tik 97. Laimite tris dolerius. Remiantis tokiu mąstymu, žmonės ims masiškai skolintis, atsiras pinigų ir rinkos atsigaus.

Tačiau čia tik viena pusė. Kad bankas turėtų ką skolinti, jam reikia ir indėlių. Taigi žmogus, nunešęs indėlį į banką, po tam tikro laikotarpio gautų mažesnę sumą. Tokiu atveju niekas nenorėtų skolinti bankui ir pinigus taupytų kojinėje arba čiužinyje. Kita vertus, jeigu žmonės nustotų taupyti ir imtų leisti visus turimus pinigus (bijodami neigiamų palūkanų), ekonomika atsigautų.

Tačiau ką daryti, jeigu žmonės visgi imtų taupyti namuose? Anot autoriaus, tuomet reikia apmokestinti taupymą. Pavyzdžiui taip: centrinis bankas kiekvienų metų gale turėtų \”išmesti\” iš apyvartos tam tikrą skaičių banknotų, kitaip tariant, tam tikra dalis žmonių turimų kupiūrų taptų bevertėmis, taip būtų sumokamas savotiškas “taupymo” mokestis.

Tai, anot N. Gregory Mankiw, buvusio JAV prezidento G. W. Busho patarėjo ekonomikos klausimais, galėtų būti būdas išeiti iš krizės. Tačiau turbūt niekada nesužinosime, ar jis teisingas, nes paprasčiausiai niekas nesutiks tokią idėją įgyvendinti praktiškai.. O kaip manote Jūs?

Jeigu nepatinka aprašytasis mechanizmas, ekonomistas siūlo infliacijos pagalba “padaryti” neigiamas palūkanas, tačiau apie tai - galbūt kitame įraše.

Visai neseniai Vyriausybei paskelbus ketinimus padidinti PVM mokestį nuo 19 iki 21 proc, noriu pateikti pavyzdį, kuomet verslininkai patys išreiškia norą mokėti mokesčius.

Apie tai rašo mano itin mėgstamas tinklaraštis Freakonomics.

Atvejis iš tiesų nėra toks paprastas. JAV, Kalifornijoje, yra įteistina marichuana. Suprantama, tik medicininėms reikmėms. CNN pateikia duomenis, kad vienos įmonės pardavimo pajamos siekia net 19 mln. dolerių. Įmonės vadovas pats teikė įstatymų projektus, kad nuo 1000 dolerių, gautų už marichuaną, reiktų maždaug 18 mokėti valstybei.

Taigi kodėl verslininkas taip trokšta mokėti mokesčius? Tinklaraščių autoriai pateikia du argumentus:

1) Valstybė, apmokestindama kažkokią veiklą, parodo savo pritarimą. Taigi šiuo atveju mokestis tarsi legitimuoja prekybą marichuana.
2) Pinigai yra didesnis narkotikas nei marichuana. Valstybė, pradėjusi gauti dideles įplaukas į biudžetą, ilgainiui nebenorės jų atsisakyti, nes paprasčiausiai gali neturėti kaip užkamšyti susidariusią skylę.

Taigi mokesčiai padeda legitimuoti tam tikrą veiklą! Žinoma, verslininkai kalba kur kas aptakesnėmis frazėmis, pavyzdžiui “mūsų pinigai krizės metu itin reikalingi valstybei/miestui..”, tačiau interesas šiuo atveju gana aiškus.

Gal pas mus irgi reiktų pagalvoti apie kažką panašaus?

Kaip jau kažkada rašiau, torrentų amžiuje muzikos grupėms darosi vis sunkiau išleisti savo albumus. Kam įrašinėti CD, jeigu muziką galima parsipūsti nemokamai? Muzikantai, norėdami išleisti albumą, susiduria su keliais iššūkiais: ar leisti jį savo lėšomis, ar parsiduoti įrašų kompanijai. Tačiau galimas ir trečias variantas: įrašų kompanija “neperka”, o muzikantų kišenėse švilpia liūdnas vėjas.

Dar yra ir kita išeitis: paprašyti savo gerbėjų, kad jie “susimestų ant albumo”. Grupė Flamingo daro tai pati, o tinklapis Sellaband.com suteikia progą gerbėjams paaukoti savo mėgstamai grupei.

Minėto tinklapio verslo modelis paprastas: muzikos grupė užsiregistruoja, įkelia savo muzikos ir aprašymą. Tinklapio lankytojai klauso įkeltą muziką. Jei patinka - paaukoja 10 žalių. Kiekviena grupė turi sąskaitą, kai suma joje pasiekia 50.000 dolerių, Sellaband.com įkūrėjai (beje, buvę Sony/BMG darbuotojai) suorganizuoja albumo įrašymą prižiūrint patyrusiam prodiuseriui. Už tai muzikantai metams atsisako savo kūrinių autorinių teisių. Gerbėjai, kurie paaukojo po 10 žalių, gauna nemokamą albumo kopiją. Jeigu taip nutinka, kad grupės sąskaitoje pinigų suma nepasieka 50.000, gerbėjai atgauna savo pinigus.

Skeptikams galima pasakyti, kad nuo tinklapio įkūrimo daugiau nei 20 grupių jau išleido savo albumus Sellaband.com pagalba.

Ką manote tokią iniciatyvą, gal reiktų sukurti Sellaband.lt?

Kol Lietuvos politikos apžvalgininkai ginčijasi, ar naujai išrinkta prezidentė turės (ir jei turės, tai kokios) įtakos ekonomikai, JAV mokslininkai padarė paprastą tyrimą, kurio metu išskyrė tris aspektus, kuriais prezidentas daro įtaka ekonomikai. Pilnas tekstas - va štai čia.

Visu pirma, skirtingi prezidentai (demokratai ir respublikonai) sąlygoja skirtingą pajamų nelygybę. Nuo 1949-ųjų, prie demokratų prezidentų pajamų nelygybė buvo linkusi mažėti. Tuo pačiu laikotarpiu valdžioje esant respublikonų kandidatams - pajamų nelygybė didėjo. Tiesa, kol kad dar nėra galutinai aišku, kodėl šis ekonominis rodiklis keičiasi būtent taip, juoba kad laikoma, jog tokie fundamentalūs kintamieji kaip naftos kaina ar dirbančiųjų skaičius išlieka nepakitę. Be to, realus BVRP augimas išlieka didesnis prie demokratų prezidentų valdžios, tačiau reikia pastebėti, kad pajamos greičiau auga aukštesniajam visuomenės sluoksniui.

Antra, demokratai ir respublikonai skirtingai tvarkosi su tokiomis \”ligomis\” kaip infliacija ir nedarbas. Demokratai paprastai valdo esant mažesniam nedarbo lygiui, o respublikonai - esant mažesniam infliacijos lygiui. Tai paaiškinama Filipso kreives taikymu trumpuoju laikotarpiu. Joje parodytas tiesioginis infliacijos ir nedarbo ryšys. Infliacijos augimas reiškia mažesnį nedarbą, infliacijos mažėjimas - nedarbo augimą. Politikoje šis grafikas pasitelkiamas pasiekti skirtingus tikslus, priklauso nuo to, kokiai ideologinei srovei atstovauja valdantieji. Respublikonai, kurie paprastai labiau linkę kreipti dėmesį į aukštesniuosius visuomenės sluoksnius, dažniausiai kontroliuoja infliaciją, o demokratai, kuriuos paprastai remia darbininkai ir vidurinioji klasė, daugiau dėmesio skiria nedarbo mažinimui.

Filipso grafikas

Trečiasis poveikio aspektas kol kas yra sunkiai moksliškai paaiškinamas. Tai - ekonominiai ciklai. Remiantis tyrimu, per pirmuosius dvejus demokratų prezidentų valdymo metus ekonomikos augimas greitėja, per likusius metus iki kadencijos pabaigos - augimas lėtėja. Visiškai priešingas efektas pastebimas valdant respublikonų prezidentui: per pirmuosius kelis prezidentavimo metus ekonomikos augimas lėtėja, tačiau į kadencijos pabaigą ima greitėti. Ši priežastis gali lemti tai, jog respublikonų atstovai buvo dažnai renkami antrai kadencijai II pasaulinio karo metais ir šaltojo karo laikotarpiu. Rinkėjai esą kreipia dėmesį tik į einamasias problemas, todėl jei ekonomikos augimas jaučiamas kadencijos gale, tikėtina, kad rinkėjai jaučia didesnę simpatiją nei pasireiškiant augimui kadencijos pradžioje.

Gaila, negaliu pateikti jokių šias išvadas pagrindžiančių skaičių. Vis gi, panašu, kad jos teisingos. Kita vertus, labai įdomu, kada Lietuvoje bus pradėti atlikinėti panašaus pobūdžio tyrimai. O jeigu jau atliekami dabar, kuomet bus paviešinti..

Pabaigoje belieka paklausti, kaip manote, kokią įtaką mūsų šalies makroekonomikos rodiklių pokyčiams turės naujoji prezidentė?

Visai atsitikinai internete aptikau neįtikėtinai didelį ir visiškai nemokamą podkestų archyvą apie ekonomiką.

Jį galite rasti va čia. Labai naudinga vairuojant arba turint laisvą minutę paklausyti, ką apie nūdienos visuomenę kalba ekonomistai.

Prie to paties ir CNN tekstas apie tai, kad vienas didžiausių pasaulio žiniasklaidos magnatų Rupertas Murdochas svarsto apie naujienų portalų turinio apmokestinimą.

Pagrindinis argumentas - pajamos iš reklamos nepadengia interneto naujienų portalo išlaikymo kaštų. Tad, anot straipsnio, dabar verda diskusija ne “ar apmokestinti”, bet “kurią dalį apmokestinti neprarandant skaitytojų..?”. Jeigu šis modelis veikia su Financial Times, gal kuris nors mūsų naujienų portalas pamėgins kažką panašaus? Ar tiesiog pas mus (dar) nėra tokios aukštos kokybės informacijos, už kurią skaitytojai nepagailėtų pinigų?

Mano pamėgtas tinklaraštis Freakonomics šiandien rašo labai įdomia tema: ar netikėtai rasti svarbūs gamtos ištekliai (pavyzdžiui nafta ar dujos) reiškia, kad nuo šiol praėjo liūdnos dienos ir šalies ūkis šaus tiesiai į dangų? Ir tuoj pat atsako: ne, dažniausiai taip nenutinka. Dėl trijų ekonomisto Paul Collier išvardytų priežasčių:

a) Tokiai atvejais dažniausiai visas valdžios dėmesys būna sutelktas į rastą išteklių naudojantį ūkio sektorių kitus paliekant likimo valiai. Tuomet gali nutikti taip, kaip yra Rusijoje - ūkio augimas paremtas žaliavų eksportu, kas lemia šalies priklausomybę nuo ištekliaus kainos tarptautinėje rinkoje. Jeigu kaina krenta, valstybės ūkis tai pajunta akimoju.

b) Valdžios vyrai nėra pajėgūs susidoroti su iš ištekliaus eksporto (ar kito naudojimo) gautu pelnu, todėl išlaidas planuoja milžiniškas, galvodami, kad viską padengs būsimu pelnu.

c) Kyla grėsmė demokratijai, nes sumažinus mokesčius gyventojai yra linkę valdžiai atleisti mažus nusižengimus, tokius kaip žmogaus teisių nepaisymas ar beatodairiška tarša.

Tiesa, skubu pridurti, kad šie pastebėjimai labiausiai tinka tik trečiojo pasaulio valstybėms.

Va ten yra neblogas straipsnis apie tai, kaip trečiojo pasaulio valstybėms dėl aukšto korupcijos lygio ir kitų negerovių vis nepavyksta tinkamai panaudoti iš išteklių eksporto gautu pelnu.

Įdomu, jeigu naftos ar dujų būtų rasta Lietuvoje tiek, kad galėtume eksportuoti ir sumažinti kainą vietiniams vartotojams, ar tai atsispindėtų ekonomikos augime, ar gautos lėšos nusėstų nežinia kur nežinia kaip…

Pavyzdžiui tame pačiame Freakonomics tekste minėta Afrikos valstybė Gana. Joje naftos rasta buvo prieš dvejus metus, 2007. Tuomet santūrusis BBC pavadino šią valstybę ,
Afrikos tigrutačiau statistika rodo, kad reikalai pakrypo priešinga linkme.

Grafikas iš čia

Bendrojo vidaus produkto dinamikoje matyti, kad po naftos atradimo šalies ekonomika net smuktelėjo, žinoma vertinti šalies ūkį remiantis vieninteliu rodikliu kiek nekorektiška, vis gi tai nebloga priemonė pamatyti, kad šalies ekonomikos augimui didesnės įtakos turi ne gaunami/turimo resursai, o išmintingas jų valdymas. Palauksim šiumečių BVP augimo rodiklių ir bus matyti aiškiau, ar pildosi griežtos ekonomisto P. Collier prognozės.

Vakar už akių užkliuvo šis įrašas, kuriame kalbama apie laisvę. Kiek supratau, esmė čia labai paprasta - tik laisva rinka išsprendžia pagrindines problemas. O jeigu ta rinka nėra laisva, tuomet pažeidžiama/apribojama žmogaus laisvė veikti ir pačiam spręsti savo likimą. Panašiai kalbėjo ir Nobelio premijos laureatas ekonomistas iš Indijos Amartya Sen. Tačiau jis teigė, kad visi žmonės turėtų turėti vienodą priėjimą prie bendrų gėrybių, pavyzdžiui mokslo ar geriamojo vandens, kad galėtų kurti savo likimą. Kitaip tariant, ekonomistas teigia, kad valstybė, ribojanti savo piliečių galimybes naudotis tam tikrais būtinais produktais, pažeidžia žmogaus teises.

Bet apie ką mes čia?

Šiandien lankiausi paskaitoje-diskusijoje su Zenonu Norkumi. Bene įdomiausia ten išgirsta mintis tampriai siejasi su aukščiau išsakytomis mintimis. Profesorius, atsakydamas į klausimą, teigė, kad ekonominė krizė, priešingai nei didžioji depresija, veda į dar didesnės liberalios rinkos įtvirtinimą.

Tokio teiginio pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kad ir aukštojo mokslo reforma. Ministerija šiandien paskelbė, kad studentų paskolų palūkanos neturėtų viršyti 6%. Sakote nedaug? Pasakykite tai būsimiems pirmakursiams. Kitas pavyzdys - sveikatos apsaugos sektorius: beveik visos paslaugos yra mokamos papildomai, nors visi dirbantieji ir moka tam tikrą savo atlyginimo procentą Sodrai. Laisva ir sąžininga konkurencija bei kiekvieno piliečio rūpestis savo asmenine gerove senatvėje (ir ne tik) yra tipiški liberalizmo bruožai.

Iš sociologinės pusės, krizė kaip tik palankus tokiems laisvosios rinkos principų įtvirtinimams. Mat juos galima lengvai pateisinti dviem žodžiais: “nėra pinigų”, todėl atėjo metas veržtis diržus. Kadangi pinigų nėra ne tik valstybės biudžete, bet dažnos įmonės seife, šis pateisinimas veikia ir nesukelia didesnių socialinių neramumų.

O ką tuo metu veikia, kaip išsireiškė diskusijos dalyviai, liberalizmo lopšys JAV? Pasimokęs iš didžiosios depresijos taiko keinsistinius rinkos gelbėjimo mechanizmus, t.y. gelbėja įmones ir didina valstybės išlaidas. Juk leidus subankrutuoti vienam didžiausių bankų Lehman Brothers, paskui jį žemyn ėmė ristis ir kitos didesnės ar mažesnės įmonės. Todėl buvo būtinas valstybės įsikišimas. Būtent šioje vietoje tokie plakatai, kaip pavaizduotasis žemiau, labai taikliai nusako situaciją.

Šiuo įrašu norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad remiantis dabartine padėties analize, Lietuva krypsta į dar liberalesnės ir laisvesnės rinkos santvarkos pusę. Jeigu dar pasitvirtins gandai, kad birželio mėnesį bus apkarpytos pensijos, ar tik nebus taip, kad ilgainiui valstybė įgaus tik naktinio sargo vaidmenį? Beje, apie valstybės išlaidų mažinimą labai geras tekstas yra va ten.

Nenorėjau pasakyti, kad vienoka ar anokia santvarka yra geresnė ar ne tokia gera, tiesiog norėjau atkreipti dėmesį į vykstančius pokyčius.

PAPILDYMAS: Po vakarykščio susitikimo pasirodė straipsnis ir naujienų portale.