Viešųjų ryšių agentūros Acta Publica tinklaraštis

Ekonomistas N. Gregory Mankiw rašo apie labai įdomią galimybę “išplaukti” iš krizės - neigiamas palūkanų normas.

Kodėl tai galėtų būti veiksminga? Centrinis bankas reguliuoja palūkanų normą, tai yra nustato pinigų kainą. Kuo mažesnė palūkanų norma, tuo pigiau kiti bankai gali skolintis iš centrinio banko, tuo labiau pinga paskolos paprastiems vartotojams. Paprastai norint pagyvinti ekonomiką (kitaip tariant - padidinti paklausą), mažinama palūkanų norma. Iš tiesų kai paskolos buvo pigios, galėjome stebėti paklausos augimą ir mūsų šalyje. Tiesa, ne vien dėl palūkanų normos dydžio, bet ir dėl kitų priežasčių. Taigi atrodo, kad norint išbristi iš krizės tereikia atitinkamai sumažinti palūkanų normą. Ją galite pamatyti žemiau esančiame grafike, jo autorius - Mr. Script. Mėlyna - litai, raudona - eurai.

Bet grįžkime prie neigiamos palūkanų normos. Autorius publikaciją pradeda palyginimu: įsivaizduokite, Jūs iš banko pasiskolinate 100 dolerių, o po metų gražinate tik 97. Laimite tris dolerius. Remiantis tokiu mąstymu, žmonės ims masiškai skolintis, atsiras pinigų ir rinkos atsigaus.

Tačiau čia tik viena pusė. Kad bankas turėtų ką skolinti, jam reikia ir indėlių. Taigi žmogus, nunešęs indėlį į banką, po tam tikro laikotarpio gautų mažesnę sumą. Tokiu atveju niekas nenorėtų skolinti bankui ir pinigus taupytų kojinėje arba čiužinyje. Kita vertus, jeigu žmonės nustotų taupyti ir imtų leisti visus turimus pinigus (bijodami neigiamų palūkanų), ekonomika atsigautų.

Tačiau ką daryti, jeigu žmonės visgi imtų taupyti namuose? Anot autoriaus, tuomet reikia apmokestinti taupymą. Pavyzdžiui taip: centrinis bankas kiekvienų metų gale turėtų \”išmesti\” iš apyvartos tam tikrą skaičių banknotų, kitaip tariant, tam tikra dalis žmonių turimų kupiūrų taptų bevertėmis, taip būtų sumokamas savotiškas “taupymo” mokestis.

Tai, anot N. Gregory Mankiw, buvusio JAV prezidento G. W. Busho patarėjo ekonomikos klausimais, galėtų būti būdas išeiti iš krizės. Tačiau turbūt niekada nesužinosime, ar jis teisingas, nes paprasčiausiai niekas nesutiks tokią idėją įgyvendinti praktiškai.. O kaip manote Jūs?

Jeigu nepatinka aprašytasis mechanizmas, ekonomistas siūlo infliacijos pagalba “padaryti” neigiamas palūkanas, tačiau apie tai - galbūt kitame įraše.

Šiandien skaičiau neblogą Delfi tekstą apie verslo padėtį Lietuvoje “Socializmas žlugo, šlovė socializmui”. Prie išsakytų autoriaus minčių (tiesa, ne visoms joms pritariu) norėčiau pridėti ir pasitikėjimo reikšmę versle.

Va čia yra neblogas tyrimas šia tema. Svarbu paminėti, kad prie visuomenės pasitikėjimo kūrimo prisideda ir viešųjų ryšių agentūros. Kas būna, kai pasitikėjimoo trūksta, galite paskaityti čia.

Trumpoje iškarpoje žemiau parodyta, kaip tarpusavio pasitikėjimo grandinė atneša naudos visiems jos nariams:

Tyrimo pabaigoje rasite nemažai atvejo studijų apie tai, kaip žinomos pasaulio įmonės gerina savo reputaciją. Pavyzdžiui “General Electric”. Įmonė buvo ilgai kaltinama už tai, kad teršia Hudsono upę. Tačiau padėtis pasikeitė, kuomet įmonė sutiko investuoti pusė milijardo dolerių į upės valymo darbus. Maža to, išleido ir ekologiškų gaminių seriją “Ecomagination”, kuri, beje, yra labai sėkminga: “Ecomagination is growing beyond our expectations,evolving into a sales initiative unlike any other I’ve seen in 25 years at GE”, - tyrime cituojamas GE vykdantysis direktorius.

Žinoma, lieka klausimas, kiek nuoširdžiai GE rūpinasi upe ir gamtosauga, kiek dėl finansinių sumetimų…

Nors dabar vasara, atostogauja ne visi. Pavyzdžiui Ben Elowitz kartu su Charlene Li paskelbė
naują tyrimą. Jame atskleidžiamas top 100 global brands (pagal Businessweek) įsitraukimas į tam tikras komunikacijos priemones (socialinius tinklus, tinklaraščius, mikrotinklaraščius ir kita).

Pirmiausia tyrėjai brėžia tokį grafiką, kuriame prekės ženklus skirsto pagal sritis. Taigi galime matyti, kad technologijų ir media įmonės yra vienos labiausiai įsitraukusių į bendravimą internete. Tuo tarpu finansinės ir gamybinės įmonės gerokai atsilieka. Keista, nes dabartinės krizės metu finansines paslaugas teikiančios kompanijos kaip tik turėtų labiau susirūpinti komunikacija.. Beje, autoriai pastebi, kad yra tokia tendencija: kuo daugiau kanalų naudoja įmonė, tuo labiau įsitraukia… Žinoma, tokia tendencija turi iš išimčių, tačiau vistiek abejoju, ar ji tikrai teisinga..

Toliau tyrime prekės ženklai grupuojami pagal tai, kiek kanalų naudoja ir kaip intensyviai:

1) Specialistai: itin įsitraukę į daug skirtingų kanalų.
2) Drugeliai: naudoja daug kanalų, tačiau pasyviai.
3) Pasirenkantys: naudoja mažai kanalų, tačiau labai aktyviai.
4) Neaktyvūs: naudoja mažai kanalų ir labai pasyviai.

Galiausiai autoriai kelia klausimą: ar verta investuoti į socialinę mediją. Ir patys atsako: taip, nes tai atsiperka. (keista, nemačiau ROI analizės tyrime). Ten dar pateikiama nemažai “teisingų” pavyzdžių. Tarkim Toyota: kodėl ji naudoja Twitter, kaip kuria ryšius su vartotojais.. Ir svarbiausia - kodėl gaišta laiką tik jaunimo (?) pamėgtuose socialiniuose tinkluose. Finansinis socialinės medijos pelningumas buvo apskaičiuotas taip: paimti viešai skelbiami įmonių finansiniai rezultatai ir lyginami su naudojamų kanalų skaičiumi. Buvo iškelta hipotezė, kad didesnio skaičiaus skirtingų kanalų naudojimas lemia geresnius finansinius rezultatus.. Iš esmės ji pasitvirtino, bet kelia rimtų abejonių dėl savo tvirtumo. Juk finansinius rezultatus galėjo sąlygoti ir kultinis žodis “optimizacija”…

Ir pabaigai lentelė, kurioje parodyta, kad top 10 global brands yra itin aktyviai įsitraukę į įvairas socialines medijas. Įdomu, kaip būtų Lietuvoje? Mūsų šalies rezultatai, spėju, gerokai skirtųsi nuo aptartųjų.

Visas tyrimas čia, verta paskaityti.

Dar legendinis Davidas Ogilvis rašė, koks turi būti tobulas reklamos specialistas, kuo domėtis, kaip elgtis ir taip toliau. Visai neseniai aptikau India PR surašytus patarimus pradedančiajam viešųjų ryšių specialistui. Patarimai tikrai veti dėmesio, tačiau blogiausia, kad kartais sunku laikytis tokios idealistinės dienotvarkės.. Vis gi karts nuo karto verta paskaityti kažką panašaus - kad nenuklystum nuo kelio.

Man labiausiai patiko šie patarimai:

Passion if you can keep the passion for public relations living on within inside you, the you will never feel bogged down or the thought work is killing you… the passion will be so strong that it drive you to work even on early Monday morning.

Modesty – It’s ok if say ‘I don’t know’s, rather giving bullshit and some vague answers and trying convince the person that you are right. You can always say that, you will get back with answers, they will respect you more.

O dabar prisipažinkite - kas savo kasdieniam darbe vadovaujasi šiomis taisyklėmis?

Visai neseniai pasirodė labai intriguojantis tyrimas. Tikriau kalbant, labai gerai išreklamuotas. Kalbu apie penkiolikmečio Morgan Stanley stažuotojo Mathew Robson įžvalgas. Jos tikrai vertos dėmesio, tačiau nereikėtų aklai tikėti išdėstytomis mintimis.

Kaip rašo Collective Conversations, išvados nėra itin patikimos. Visų pirma todėl, kad atspindi tik 300 paauglių (Mathew pažįstamų) nuomonę. Be to, visi 300 priklauso daugmaž tai pačiai demografinei grupei (pajamos, gyvenamoji vieta ir pan.), todėl negali atspindėti paauglių, gyvenančių neatitikančiose demografinių kriterijų šeimose. Šį tyrimą veikiau reiktų vertinti ne kaip “visų” paauglių nuomonę, o kaip Mathew draugų ir pažįstamų nuomonę.

Nors iš metodologinės pusės tyrimas atrodo silpnokai, jis neabejotinai vertingas kaip tam tikros demografinės grupės (o tai yra ir kai kurių prekės ženklų tikslinė grupė) preferencijų analizė. Vertės prideda ir tai, kad tyrimą atliklo pats grupės narys, geriausiai išmanantis jos ypatybes. Juk pasitaiko, kad paauglius tyrinėja vidutinio amžiaus krizės kankinamas vyriškis, apie šią grupę išmanantis tik tiek, kad pats kadaise buvo paauglys.

Taigi nereikėtų pervertinti neseniai publikuotos M. Robson ataskaitos, nors ji man išties patiko. Dalį tyrimo lietuvių kalba galite paskaityti va čia.

Visai neseniai Vyriausybei paskelbus ketinimus padidinti PVM mokestį nuo 19 iki 21 proc, noriu pateikti pavyzdį, kuomet verslininkai patys išreiškia norą mokėti mokesčius.

Apie tai rašo mano itin mėgstamas tinklaraštis Freakonomics.

Atvejis iš tiesų nėra toks paprastas. JAV, Kalifornijoje, yra įteistina marichuana. Suprantama, tik medicininėms reikmėms. CNN pateikia duomenis, kad vienos įmonės pardavimo pajamos siekia net 19 mln. dolerių. Įmonės vadovas pats teikė įstatymų projektus, kad nuo 1000 dolerių, gautų už marichuaną, reiktų maždaug 18 mokėti valstybei.

Taigi kodėl verslininkas taip trokšta mokėti mokesčius? Tinklaraščių autoriai pateikia du argumentus:

1) Valstybė, apmokestindama kažkokią veiklą, parodo savo pritarimą. Taigi šiuo atveju mokestis tarsi legitimuoja prekybą marichuana.
2) Pinigai yra didesnis narkotikas nei marichuana. Valstybė, pradėjusi gauti dideles įplaukas į biudžetą, ilgainiui nebenorės jų atsisakyti, nes paprasčiausiai gali neturėti kaip užkamšyti susidariusią skylę.

Taigi mokesčiai padeda legitimuoti tam tikrą veiklą! Žinoma, verslininkai kalba kur kas aptakesnėmis frazėmis, pavyzdžiui “mūsų pinigai krizės metu itin reikalingi valstybei/miestui..”, tačiau interesas šiuo atveju gana aiškus.

Gal pas mus irgi reiktų pagalvoti apie kažką panašaus?

Atsakymas į šį klausimą atrodo aiškus. Kuo daugiau gatvių, tuo mažiau automobilių kamščių. Tačiau remiantis CSMonitor publikacija, iš tikrųjų yra atvirkščiai. Kelios uždarytos gatvės miesto labirtinte sumažina kamščius ir sutrumpina važiavimo laiką.

Visai neseniai trys mokslininkai pasinaudodami Google Maps apžvelgė trijų miestų - Londono, Bostono ir Niujorko - eismą. Jų publikaciją galima rasti va čia. Metodologinis šio darbo pagrindimas skamba taip: jeigu į tam tikrą sistemą įvesime daugiau kelių (padidinsime jos pajėgumą), gali sumažėti bendras efektyvumas. Skamba painiai, tačiau pamėginkime pasigilinti atidžiau.

Autoriai pateikia tokį pavyzdį:

Įsivaizduokite du kelius į tą pačią vietą: vienas jų - trumpas, bet siauras tiltas, kitas - platus, bet ilgas greitkelis. Darykime prielaidą, kad mažiausiai laiko užima maršrutas, kurio pusė važiuojama tiltu, pusė - greitkeliu. Tačiau žmonės yra savanaudžiai, kiekvienas stengsis važiuoti kaip įmanoma trumpesniu keliu. Todėl iš pradžių visi važiuos tiltu, kadangi tai trumpesnis kelias. Praėjus šiek tiek laiko, ant tilto susidarys kamštis. Dėl to kiti vairuotojai rinksis greitkelį. Tuomet kamštis susidarys ant jo, o ant tilto automobilių sumažės. Ir taip tęsis iki begalybės. Tiksliau ne iki begalybės, o iki vadinamosios Nešo pusiausvyros, kuomet laiko tarpas nepriklausys nuo kelio pasirinkimo. Bet šis laikas bus ilgesnis už tą laiką, kurį sugaištume važiuodami vieną pusę kelio važiuodami tiltu, kitą - greitkeliu. Svarbu pabrėžti, kad taip nutiks net turint visą įmanomą informaciją apie esamas sąlygas (GPS imtuvą ir etc).

Tyrimo autoriai palygino minimalią laiko trukmę, kurio reikia nuvažiuoti iš taško A į tašką B Bostono mieste su Nešo pusiausvyros trukme. Pasirodo, Nešo pusiausvyros trukmė yra net 30 proc. ilgesnė. Tačiau uždarius pora gatvių, sumažėja vairuotojų, kurie bando trumpinti kelią važiuodami kitu maršrutu, todėl nesusidaro tokie dideli kamščiai. Taigi gatvių sumažėjimas iš tikrųjų sutrumpina kelionės laiką bei sumažina kamščius. Bent jau tokie tyrimo rezultatai.

Gal tada įvažiavimo į Vilniaus senamiestį apmokestinimas nėra taip blogai. Juk tai galima sakyti irgi savotiškas tam tikrų gatvių uždarymas. Būtų įdomu pamatuoti, ar laiko tarpas, reikalingas nuvažiuoti tam tikrą atstumą tarp skirtingų taškų Vilniaus mieste sumažėjo po apmokestinimo.

Publikacijos gale pateikiama radikali išvada, kad kelio ženklinimo nebuvimas prisideda prie saugesnio eismo.. Verta apie tai pamąstyti.